Europos "Carito" generalinis sekretorius: "Jėzaus žinia pirmiausia yra apie meilę"

Paskelbta: 2017-06-20 14:41.

Jorge Nuno

Lietuvoje besisvečiuojantį Europos CARITO generalinį sekretorių Jorge'ą Nuno Mayerą kalbiname apie iššūkius, iškylančius dabarties metu Europos šalims – apie augantį skurdą, apie principus, kuriais CARITAS vadovaujasi savo veikloje.

Lietuvoje svečiuojatės jau trečia diena. Kokią nuomonę susidarėte apie Lietuvos CARITO veiklą?

Aš atvykau į Lietuvą prieš kelias dienas ir susižavėjau Vilniumi – labai gražus miestas, turintis savo sielą. Antradienį dalyvavau puikioje diskusijoje su Vilniaus arkivyskupu Gintaru Linu Grušu ir vyskupu Kęstučiu Kėvalu, susitikau su Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministru Linu Kukuraičiu. Susidariau gerą nuomonę apie CARITO veiklą, plėtojamą Vilniuje, apie galimybes sutelkti savanorius, dirbančius be atlygio, norinčius išreikšti meilę vargstantiems žmonėms.



Siekiama didžiulio solidarumo, CARITO lyderiai turi viziją, koks turėtų būti CARITAS. ketvirtadienį ir penktadienį lankysiuosi Kaune, Klaipėdoje ir Kaišiadoryse, lydimas Lietuvos CARITO atstovų Deimantės ir Arūno (Deimantė Bukeikaitė yra Lietuvos CARITO generalinė sekretorė, Arūnas Kučikas – Lietuvos CARITO tarybos pirmininkas – red. past.).

Trečiadienį Seime vykusioje konferencijoje „Skurdo mažinimo politikos kryptys ir veikėjai: kaip įveiksminti/atgaivinti bendruomenės išteklius?“ minėjote, kad Lietuva kol kas nėra įvykdžiusi kai kurių Europos socialinės chartijos reikalavimų. Gal galėtumėte įvardyti tuos reikalavimus?

Pirmiausia noriu pagirti Lietuvos CARITĄ už puikų konferencijos organizavimą Lietuvos Parlamente, toje vietoje, kurioje atstovaujama Lietuvos žmonėms. Puiku, kad CARITO žmonės naudoja tokias erdves, ypač dėl to, kad jie žino Lietuvos vargstančiųjų poreikius, kurie pristatomi tautos atstovams, taip pat dabartiniam Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministrui, buvusiam CARITO vadovui Linui Kukuraičiui.

Europos socialinę chartiją privalo pasirašyti visos Europos Tarybos šalys narės. Ne visos valstybės tai yra padariusios, kai kurios šalys pritaria kai kuriems chartijos punktams, kai kurios – ne. Pastarosios teigia, kad dar nėra pasirengusios įgyvendinti šiuos reikalavimus, todėl ir rengiamos tokios ataskaitos. Europos Taryba šias ataskaitas analizuoja kas penkerius metus. Lietuva kol kas nėra ratifikavusi kovos su skurdu reikalavimo, taip pat adekvačių pensijų senyvo amžiaus žmonėms. Europos CARITAS akcentuoja, kad šalys narės privalėtų ratifikuoti visus chartijos punktus, taip pat skundų teikimo mechanizmą. Mat jis suteikia galimybę kai kurioms organizacijoms, taip pat CARITUI, sakyti, kad konkrečioje situacijoje valstybė nevykdo savo įsipareigojimų.

Kai kurios vyriausybės tai supranta kaip kišimąsi į jų vidaus reikalus. Tačiau jei aš būčiau kurios nors tokios vyriausybės narys, suprasčiau, kad skundas padeda mokytis. Jei būčiau kritikuojamas, to nepriimčiau asmeniškai. Mes, CARITO atstovai, kritikuodami rūpinamės vargstančiaisiais, norėdami pagerinti jiems gyvenimą.

Dievas mus sukūrė, nes norėjo, kad mes atsiskleistume puoselėdami savo talentus. CARITAS nori, kad visi, net ir silpniausieji, galėtų būti naudingi visuomenei.
Konferencijos metu pristatėte tris pagrindines Europos CARITO socialinio modelio kolonas. Gal galėtumėte apie jas papasakoti?

Europą sudaro skirtingos šalys, turinčios skirtingas istorijas. Europa po Antrojo pasaulinio karo tapo demokratiška. Šios valstybės siekia laisvos rinkos ir socialinės atsakomybės balanso. Europos vystymasis yra grindžiamas socialinės rinkos ekonomija – ekonomikos augimu, žinoma, siejamu ir su socialine apsauga. Šalys yra pasirinkusios įvairius modelius.

Šiaurėje valstybės rūpinasi socialine apsauga, o kitose šalyse, pavyzdžiui, Viduržemio jūros regiono, kuriant saugumo tinklą pagrindinio vaidmens imasi šeima. Europos CARITAS diskutuoja apie gero socialinio modelio pagrindus kiekvienoje šalyje, įsiklausydamas į skurde gyvenančių žmonių poreikius. Europos CARITO 49 organizacijos veikia 46-iose šalyse, taip pat Lietuvoje. Jame dirbantys savanoriai, socialiniai darbuotojai yra labai arti žmonių, žino jų poreikius, problemas. Tai darome visur Europoje.

Norėdami gerinti gyvenimo sąlygas privalome rūpintis šeimomis, darbo galimybėmis ir socialine apsauga. Tokį pavyzdį mums konferencijos metu pristatė sesuo Jolita, kuri rūpinasi vienišos mamos, auginančios vaikus, šeima. Mama turi turėti pakankamai laiko rūpintis savo vaikais, o tam reikia pinigų. Vaikams reikia vaikų darželio. Tai yra šeimos politika.

Kalbėdami apie mokesčių politiką turime nuspręsti, kas turi mokėti mokesčius. Šeimoms ar vienišoms mamoms, auginančioms vaikus, turėtų tekti mažesni mokesčiai, nes jos augina būsimus darbdavius ar darbuotojus – mokesčių mokėtojus, kurie kurs gerovės valstybę. Mokesčių sistema turėtų būti teisinga vaikus auginančių tėvų atžvilgiu.

Kita kolona – įdarbinimas. Įsivaizduokite moterį, auginančią vaikus, kuri po kelerių metų praranda kontaktą su darbo rinka. Jai reikia profesinio lavinimo, pagalbos susiorientuoti darbo rinkoje, praktikos galimybių, nes koks darbdavys įdarbins žmogų, nedirbusį kelerius metus?

Trečioji kolona – socialinė apsauga. Vėl grįžtu prie minėto pavyzdžio apie vienišą mamą, kuri turi problemų. Jai reikia daktarų pagalbos, taip pat pagalbos išleisti vaikus į mokyklą. Kiekviena šalis turi atrasti savo būdą suteikti galimybę toms trims kolonoms geriausiai veikti žmonių labui, siekiant lygesnės visuomenės, kurioje visi turėtų galimybių atsiskleisti.

Dievas mus sukūrė, nes norėjo, kad mes atsiskleistume puoselėdami savo talentus. CARITAS nori, kad visi, net ir silpniausieji, galėtų būti naudingi visuomenei.

CARITAS yra labai patikimas, bet nepatogus partneris vyriausybėms. Mums nerūpi partijų interesai, mūsų interesas yra kenčiantys žmonės.
Kokie yra pagrindiniai Europos CARITO principai? Kaip jūs bendradarbiaujate su ES institucijomis?

Pradėsiu nuo pamatinių dalykų. Mes esame mylimi Dievo. Patirdami tą meilę norime ją duoti kitiems. Jėzus prašė mus mylėti savo artimą. Jis prašė pamaitinti alkstantįjį, pagirdyti ištroškusįjį, aplankyti ligonį. Tai skaitome Mato evangelijoje. Jėzus pasakoja apie Gerąjį Samarietį, kuris mato kenčiantį žmogų ir ateina padėti. Tai – mūsų religijos pareiga.

Kiekvienas krikščionis turi mylėti artimą, kievienas privalo jam padėti. Lengva mylėti tuos, kurie arti – daug sunkiau mylėti tuos, kurių gyvenimo būdui nepritariame, kurie galbūt neskaniai kvepia. Bet jie irgi yra Dievo vaikai. Dėl šių priežasčių atsirado CARITAS, Bažnyčios organizacija. Jei sekmadieniais einame į bažnyčią, bet nemylime savo kaimynų, mes nevykdome to, ko mūsų prašė Jėzus. Išreikšti tą meilę galime savanoriaudami, skirdami laiką kitiems.


Šiame kontekste norėčiau užduoti provokuojantį klausimą: kiek CARITAS yra katalikiškas? Kiek CARITAS yra Bažnyčia? Turiu mintyje ne vien dvasininkus, bet ir tai, kaip suprantame meilę.

Mūsų, kaip krikščionių, identitetas pasireiškia tuo, kad mes mylime vieni kitus, klausomės kitų, padėdami jiems. Tam reikia organizacijos, sutelkiančios rėmėjus, savanorius, profesionalus, kurie ateina vedami širdies. Ši organizacija yra CARITAS.

Mes bendradarbiaujame su ES institucijomis. CARITAS yra labai patikimas, bet nepatogus partneris vyriausybėms. Mums nerūpi partijų interesai, mūsų interesas yra kenčiantys žmonės. Mes drąsiname vyriausybes įgyvendinti geriausias idėjas, o tai, beje, girdėjome iš jūsų ministro konferencijoje. Bet kai matome, kad kažkas vyksta negerai, mes keliame balsą ir tai sakome.

Viena yra bendradarbiauti su Europos šalimis ir visai kas kita – su musulmoniškomis, tokiomis kaip Turkija, kur vyriausybė save suvokia kaip musulmonišką. Prieš kelerius metus ten įvyko žemės drebėjimas, ir to regiono gubernatorius buvo labai dėkingas CARITUI, padėjusiam atstatyti mokyklą. Šalyse, kur vyrauja musulmonų ar ortodoksų gyventojų dauguma, taip pat tikėjimą prarandančiose šalyse CARITAS bendradarbiauja pozityviai, bet kritiškai.

2010 m. ES valstybės narės įsipareigojo iki 2020 m. sumažinti skurstančiųjų skaičių 20 milijonų – nuo 120 iki 100 milijonų. CARITAS, rengdamas kasmetines ataskaitas, pastebėjo, kad vyksta atvirkščias procesas – skurstančiųjų skaičius jau išaugo 24 milijonais. Lietuvoje skurdo lygis pastaraisiais metais irgi išaugo. Taip, sako vyriausybės, buvo krizė, bet mes joms primename, kad jos pažadėjo! CARITUI svarbiausia yra skurdo mažėjimas.

CARITO vaidmuo yra parodyti, kad viskas gali būti geriau. Pavyzdžiui, priklausomų asmenų bendruomenė „Aš esu“, kurią aplankiau vakar. Iš vieno dalyvio išgirdau, kad jei ne tas centras, jis būtų nusižudęs. Ir tai sako jauni žmonės! Tokiu būdu mes kuriame gražias nedideles oazes, kurios liudija, kad Dievo karalystė yra tarp mūsų.

Mums nekyla problemų dėl migracijos – mūsų problema – vertybės. Mus ištikusi ne pabėgėlių, bet solidarumo, žmogiškumo krizė.
Kaip Europos CARITO šalys narės bendradarbiauja viena su kita? Gal galite papasakoti apie geruosius tokio bendradarbiavimo pavyzdžius?

Šalių bendradrabiavimas ir solidarumas – labai svarbūs. Bet tai ne vien pinigų klausimas, nors jie irgi svarbūs. Pateiksiu vieną tokio bendradarbiavimo pavyzdį. Prieš keletą metų Rumuniją, kurioje gyventojų dauguma yra ortodoksai, ištiko dideli potvyniai. Rumunams reikėjo pagalbos iš kitų šalių CARITO. Rumunijos CARITAS gavo pinigų. Po kelerių metų potvyniai ištiko Vokietiją. Ir čia jau Rumunija, turėjusi patirties, kaip įveikti šią bėdą, atėjo į pagalbą Vokietijai. Rumunai pasirūpino parengti skrajutes, kuriose buvo aiškinama, kaip tvarkyti namus, kaip valyti sienas, baldus. Lapeliai buvo išversti į vokiečių kalbą ir padalyti gyventojams.

Kokie didžiausi iššūkiai iškyla CARITUI mūsų laikais? Pabėgėliai?

Mums nekyla problemų dėl migracijos – mūsų problema – vertybės. Mus ištikusi ne pabėgėlių, bet solidarumo, žmogiškumo krizė. Maža ir skurdi Portugalija 1974–1975 m. priėmė 1 milijoną pabėgėlių. Portugalijai tai nebuvo problema. Į mano tėvynę Ispaniją prieš 20 metų per labai trumpą laiką atvyko 5 mln. žmonių iš Maroko, Rumunijos, Bulgarijos, Pietų Amerikos. Ispanija susidorojo su šia problema. Ar mes pabėgėlius turėtume traktuoti taip pat kaip tie, nuo kurių jie bėga? Jie buvo sprogdinami, o mes juos traktuojame kaip tokius, kurie atneša bombas pas mus.

Ta žmoniškumo krizė yra didžiausias iššūkis mums Europoje, taip pat CARITUI. Turime padėti politikams ir visuomenėms suvokti, kad žmogaus asmuo yra vertybė, o ne pinigai ar vien kurios nors valstybės interesas. Jei mes, krikščionys, to nesuprasime, mūsų Bažnyčia neturės teisės egzistuoti. Jėzaus žinia pirmiausia yra ne apie maldą, bet apie meilę.

Rasa Baškienė
Publikuota Bernardinai.lt



Rask mus Facebook'e