“ Jeigu visuomenė leidžia išnaudoti žmogų, tai tos moterys, kurios yra nukentėję, nebeturi kam pasiskųsti. ”

Paskelbta: 2014-08-07 11:55.

atsisiųsti  

Pokalbio su Angele Lazauskiene, Caritas programos, skirtos padėti prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms, socialine darbuotoja Vilniuje, susitinku pačiame miesto centre, Odminių g. 10 įsikūrusiame jos kabinete. Pati vieta lyg ir sukurta, kaip saugus prieglobstis jo ieškantiems žmonėms. Uždaras kiemas ir atskiras, vėsus ir jaukus kabinetas žada ramybę ir konfidencialumą, kurio taip ieško čia ateinantys. Visą tą ramybę dar labiau sustiprina Angelė, nedidelė moteris, kalbanti labai šiltu ir tyliu balsu bei plačiai besišypsanti. Ir kaip tik jai tenka išklausyti ir sugerti visą tą skausmą, kurį iškalbėti nori pagalbos čia ieškantys.

Pirmiausia papasakok truputį apie save. Kaip atsidūrei Carite?

Aš jau aštuoniolika metų dirbu socialinį darbą, pradėjau 1996 metais, tuomet socialinis darbas buvo tik prasidėjęs ir tai buvo įdomi nauja veikla. Po studijų nuėjau dirbti į nevyriausybinę organizaciją ir iki dabar dirbu nevyriausybinėje organizacijoje. Man atrodo, kad jos paprastai būna lankstesnės, ieško naujovių, kitaip žiūri į problemas, nėra prisirišę prie kažkokių konservatyvių sprendimų ir tai man yra labai įdomu.

Prieš keletą metų, kai mes susipažinom dirbai su nuteistaisiais, kaip atsitiko, kad dabar tavo veiklos sritis – prekyba žmonėmis?

Galvojau tik apie tai, kad noriu keisti savo domėjimosi sritį , nes senąją jau lyg ir perpratau, norėjosi naujų iššūkių. Ir visai atsitiktinai šios dvi sritys yra susijusios, tai tarsi dvi barikadų pusės: nusikaltėlis ir auka, kai perėjau dirbti į šią sritį apie tai negalvojau.

Ėjau čia dirbti galvodama apie kitus dalykus, kad tai labai sudėtinga sritis, o žmonės čia yra stipriai sužeisti, kad kai ateina pas mane jie turi visą kompleksą problemų. Tuo metu maniau, kad turiu jau visai nemažai patirties tam tikrose srityse, esu jas „pačiupinėjusi“, dirbusi su skirtingais žmonėmis, jų aplinka ir problemomis ir galvojau, kad ta mano sukaupta patirtis gali padėti ir šitam darbe, šitiems žmonėms. Man atrodė, kad aš jau esu pasiruošusi šitai sudėtingai sričiai ir galiu padėti šitiems žmonėms: moterims, o dabar vis dažniau jau ir vyrams. Norėjau padėti jiems, nes jų situacija yra labai sudėtinga ir nuo jos dažnai bėga visuomenė, nes nežino kaip tai spręsti. Net ir organizacijos, kurios susijusios su socialine ar teisine pagalba, kurios dirba žmogaus teisių užtikrinimo srityje, susidūrę su jėga, prievarta ir žiaurumu sutrinka ir pasimeta taip, kad ne visuomet žino kaip galėtų padėti tai patyrusiems žmonėms.

Kiek laiko ši veikla, darbas su prekybos žmonėmis aukomis, veikia Vilniaus arkivyskupijos Carite?

Vieneri metai.

Ar per tą laiką jau atsirado kažkokių įžvalgų ar įsitikinimų? Galbūt pasitvirtino kokie nors turėti stereotipai?

Turiu daug nevyriausybininkiško lankstumo ir labai stengiuosi neturėti stereotipų. Yra labai svarbu jų neturėti šitam darbe, nes jie trukdo. O ką aš supratau? Turbūt supratau, kad yra labai daug skurdo, vienišumo ir apleistumo, buvimo individu, visiškai atskirtu nuo visuomenės. Tai buvo dalykai, kurie man tapo labai aiškūs. Žmonės, kurie ateina pas mane, jau nukentėję, į tokią situaciją paprastai patenka iš savo vienišumo, neturėjimo kuo pasikliauti, skurdo, į kurį patenka ir nesėkmingų bandymų kapstytis. Kiekvieną kartą kai juos sutinku tikrai matau žmones, kurie visaip bandė spręsti savo problemas, bet jų neišsprendė. O dabar jie labai bijo, nes jau susidūrė su pažeminimu, išnaudojimu ir nesėkmėm.

Kitaip nei pagalbos organizacijose, visuomenėje gausu stereotipų. Ir kartais moterys, kurios to stereotipo neatitinka sulaukia pasmerkimo. Štai jeigu auka neatrodo pakankamai vargšė, o yra iššaukiančiai apsirengus ar per ryškiai pasidažius ji gali būti laikoma kalta dėl savo nelaimės, dėl situacijos, kurioje atsidūrė. Kokias tu matai tas moteris? Ir kas slypi po jų išvaizda?

Iš tiesų taip yra ne todėl, kad norima nubausti ar atskirti kokį tai žmogų. Čia visuomenės požiūrio reikalas. Tai tėra įvaizdis, kurį žmogus demonstruoja, norėdamas atrodyti seksualiai ar parodyti, kad yra stiprus, vertingas, kad jo teikiamos paslaugos sudomintų.

Ką nori parodyti žmogus, kuris parsidavinėja ir tai, ką mato visuomenė yra du skirtingi dalykai. Esminis dalykas yra tai, kad mes, visuomenė, leidžiam tam įvykti. Šitoj visuomenėj mes leidžiam, kad prieš moterį būtų smurtaujama, kad ji būtų sekso objektas, paslaugos objektas. Ir tai gali vykti Lietuvoj, sekso pirkimas, ir iš suvokimo, kad tai galima nusipirkti, iš paklausos atsiranda ir pasiūla. Tuomet įsitraukia žmonės, kurie supranta, kad jie gali užsidirbti naudodami moteris, dažniausiai moteris. Tuomet jos yra įviliojamos, su jomis dirbama tam, kad jos taptų paklusnios, jos tiesiog yra pritaikomos sekso paslaugai teikti. Jas įtraukia, o paskui smurtauja ir gąsdina tam, kad jos liktų toje sistemoje, kad parduotų savo kūną.

Ir naudojami čia yra komercinės visuomenės terminai: pardavimas, paslauga, klientas. Ir mes turime rinktis ar matome žmogų, kaip orų, vertingą ar kaip prekę, kurią galima parduoti.

Taigi visuomenė jas kartais mato kaip lengvabūdes, laimingas, pasirinkusias tokį gyvenimą. Šitokią iliuziją jos kuria, o kokias tu jas sutinki?

Aš jas sutinku ir tada, kai jos dar nėra išėjusios iš to rato, kai vis dar bando spręsti gyvenimiškas savo problemas ar kai pasirenka jas spręsti būtent tokiu būdu, dažnai jos vis dar yra veikiamos ir kažkas jas tebelaiko toje sistemoje... Paprastai jos neatrodo drąsios, labiau sužeistos. Kiekvienas žmogus iš prigimties žino koks yra geras, o koks blogas elgesys ir kokios to pasekmės, tad jos paprastai yra traumuotos, besislepiančios, besigėdijančios savęs ir joms be galo sunku kalbėti apie savo situaciją, nes nežino kokios reakcijos sulauks. Jeigu visuomenė leidžia išnaudoti žmogų, tai tos moterys, kurios yra nukentėję, nebeturi kam pasiskųsti. Jos lieka vienos ir joms labai gėda dėl savo elgesio ir tada jos slepia tiesą, nenori apie tai kalbėti, gėdijasi situacijos, kurioje yra.

Ar yra kažkokie bendri bruožai ar požymiai mergaitės ar moters, kuri turi didesnę tikimybę būti įviliota ar pakliūti į šitą tinklą? Kaip galima ją pažinti?

Rizikų tikrai yra daugiau negu viena. Riziką įkliūti turi žmogus, kuris augo be meilės ir šilumos šeimoje, tai reiškia, kad dabar jis ieškos tos nepatirtos meilės ir šilumos, ieškos kažkur ir tuo gali pasinaudoti žmonės, kurie verčiasi žmonių išnaudojimu. Pakliūva ir tokie žmonės, kurie buvo seksualiai išnaudojami labai jauname amžiuje ir jų požiūris į santykius ir į meilę yra smarkiai pakitęs, tuomet didėja rizika, kad atpažinę tokį žmogų išnaudotojai galės juo manipuliuoti. Taip pat rizika priklauso nuo žmogaus ekonominės situacijos, kuomet žmonės neranda kitų sprendimo būdų, vis bando ir vis nepavyksta, tuomet jie yra labai pažeidžiami ir juos lengva suvilioti, įkalbėti. Jiems atrodo, kad kitų variantų jau ir nebėra, tai vienintelis įmanomas būdas uždirbti pinigų, kurių reikia. Labiausiai matoma rizika yra priklausomybė. Priklausomus žmones labai lengva įtraukti į išnaudojimą siūlant jiems narkotikų. Dažnai moterys ar vyrai pirmiausia yra pripratinami prie narkotikų, kad jais būtų galima manipuliuoti, o paskui įtraukiami į parsidavinėjimą.

Dabar labai sparčiai plinta naujos prekybos žmonėmis formos ir viena iš jų yra išvežimas ar įviliojimas daryti nusikaltimus. Ir čia patekti taip pat didesnė rizika tiems kurie gyvena skurde, ar, tarkim, užaugo globos namuose ar rizikos šeimoje, tai jauni žmonės, kurie tiki pasakomis, kad labai greitai galima uždirbti labai daug pinigų net ir daug nedirbant.

Dažnai kalbant apie auką neišvengiamai kalbama ir apie budelį, tai yra tuos vyrus ir moteris, kurie užsiima prekyba žmonėmis, kurie yra lyg ir šiuolaikiniai vergvaldžiai. Kaip manai, kas nutinka tokiems žmonėms? Kaip jie gali elgtis taip, kaip elgiasi?

Visų pirma jie yra nusikaltėliai ir svarbiausias dalykas jų pasaulyje yra uždirbami pinigai. Manau moralinės vertybės jiems tiesiog nėra svarbios, juk bet kuriuo atveju ir darant bet kokį nusikaltimą nukenčia žmonės ir jiems daroma žala.

Tarp tų, kurie įtraukia moteris į prostituciją, labai nemažas procentas yra jų giminaičių ar šeimos narių, o dar didesnis procentas už šį, yra moterų, kurios įtraukinėja kitas moteris. Tokiems žmonėms vyrai ar moterys reikalingi ir tam, kad galėtų daryti nusikaltimus ne savo rankomis, kad paskui galėtų grasinti įdavimu. Ir šitos jų „verslas“ yra tikrai pelningas, jei tai galima pavadinti pelnu, tai taip pat gali skatinti žmones nepaisyti jokių vertybių ir prekiauti žmonėmis.

Kaip manai, ar Lietuva, kaip valstybė, gina savo piliečius? Ir ar pakankamai baudžia prekiautojus, ar jie sulaukia bausmės?

Čia labai svarbu atskirti du dalykus ir du požiūrius. Pirmasis – kaip mes žiūrime į prostituciją, o šiandien yra svarstoma apie tokios veiklos legalizavimą, tai tarsi leidžia manyti, kad šitaip galėtų būti ir toks išnaudojimas galėtų tapti legaliu. Tuomet čia kyla diskusijos ar tai yra ar nėra nusikaltimas? Galima pirkti ar galima parduoti? Ir tuomet sunku kalbėti apie bausmę. Nesu tikra ar dabar mūsų visuomenė pasiruošus šitai diskusijai ar tikrai suvokia sprendimų pasekmes.

Kitas dalykas, kuomet kalba eina apie prekybą žmonėmis: išvežimas, smurtas, kalinimas, čia yra daug aiškiau, negu kalbant apie vietinę prostituciją. Yra tarnybos, kurios dirba ir žmonės, kurie specializuojasi tik šioje srityje ir ši sistema veikia, įstatymų laikomasi, o jie yra visai neblogi, tad tie žmonės yra baudžiami.

 Kas kol kas sunkiau sekasi, tai atpažinti naujas prekybos formas, jeigu nėra akivaizdaus smurto ar kalinimo įrodymų. Tuomet ir visuomenei ir policijai yra sunkiau suprasti kodėl pavyzdžiui tos merginos nebėga, sunku pamatyt psichologinius saitus ar baimę, identifikuoti šituos žmones ir suprasti, kad jie yra aukos, nes nei organizacijos, kurios dirba šioje srityje, nei visuomenės nariai, kurie galėtų jautriau atsiliepti neatpažįsta, kad čia yra prekyba žmonėmis.

Kalbant apie Vilnių ateina mintis, kad jis irgi gali būti padidintos rizikos miestu, nes į jį suplaukia daug žmonių iš mažesnių miestelių ar kaimų, kurie tikisi čia rasti laimę, nori išbandyti jėgas. Ar taip ir yra?

Taip, žmonės čia suvažiuoja arba juos atveža. Būna įvairiai, kadangi čia yra tai, kas vadinama „paklausa“, todėl čia organizuojama ir paslaugos. Vilnius ne tik pritraukia jaunus, pažeidžiamus žmones, bet čia ir yra stipriau organizuota tokia veikla nei kuriam mažam miestely.

Merginos, kurios ateina čia ieškodamos pagalbos paprastai nori padėti sau ir pamiršti tai, kas įvyko, ar yra linkusios kalbėti, įduoti savo skriaudikus?

Jeigu kalbam apie žmogų, kuris buvo skriaudžiamas, mušamas, patyrė grasinimus, kad kažkas atsitiks jam ar jo šeimai, tai paprastai jam nėra paprasta kalbėti. Visa šita išnaudojimo ir prievartos sistema paremta tuo, kad gąsdinami žmonės išsigąsta. Moterys, kurios tai praėjo tikrai norėtų, kad kitoms neatsitiktų tai, kas joms atsitiko, todėl jos dažnai sutinka kalbėti, bet nori anonimiškumo, kad pačios daugiau nebenukentėtų. Sunku yra viskas, kas susiję su prekyba žmonėmis. Procesas, kuomet žmogus jau pakliuvo ir kol išsivadavo, tuomet visi teisiniai dalykai, dažnai kol nuteisiami žmonės praeina du trys ar daugiau metų ir visą tą laiką auka patiria spaudimą, grasinimus, visuomenės nesupratimą ir dar pati turi sveikti tiek nuo fizinių tiek nuo psichologinių sužalojimų. Labai negreit ateina laikas, kai tai patyręs žmogus gali ramiai kalbėti apie tai, kas įvyko jo gyvenime.

Kaip moterys tave suranda? Iš kur sužino, kad gali kreiptis pagalbos?

Mes sutinkam moterį, kuri jau kreipėsi pagalbos, dažniausiai į policiją, teisėsaugos institucijas. Kartais randam jaunus žmones kitose institucijose: mokykloje, socializacijos centre, globos namuose, kažkur, kur tą situaciją atpažino ir pamatė ar pats žmogus prašneko. Atsitinka ir taip, kad žmonės kontaktų ieško patys ir tuomet ateina. Informacija apie mūsų teikiamą pagalbą yra vieša.

Žodžiu jeigu žmogus tokios pagalbos ieško, tai galimybių ją gauti dabar yra.

Taip. Pagalba dabar yra prieinama. Kartais kreipiamasi tiesiai į organizaciją, į Caritą ar Dingusių žmonių šeimos paramos centrą ir tą daro pats žmogus, kartais tarpininkauja institucijos, kurios žino, kad tokią pagalbą teikiam. Mūsų pagalbą sudaro visas paketas, kurį gauna žmogus: tai socialinio darbuotojo paslaugos, psichologo konsultacijos ir teisinė pagalba.

Kalbėdama minėjai, kad žmonės, kurie užsiima prekyba žmonėmis paprastai yra turtingi, dažnai darantys įtaką grasinimais ir prievarta, kaip tu, kaip žmogus ir moteris jautiesi dirbdama šalia šios sistemos? Ar nejauti grėsmės sau?

Mums visiems gyvenime gali atsitikti bet kas. Gyvename visuomenėje, kurioje yra daug blogio. Sudėtinga yra būti kartu su tais žmonėmis, kurie turi pereiti visus procesus, ištverti tai, kas jų gyvenime vyksta. Man sunku, kai jiems daro spaudimą, nes dirbdama gaunu tam tikrų jo pasekmių. Sutinku ir matau tuos žmones, kurie yra nusikaltėliai, bet prieš mane tiesiogiai nukreiptų veiksmų ar grasinimų nebuvo. Aš tiesą sakant ir galvoti nenoriu, kad taip galėtų būti, nors ir žinau, kad visuomet yra tikimybė susidurti su sudėtingom situacijom ar grėsme.

Svarbu, kad yra ir kita visuomenės pusė, pavyzdžiui teisininkai, kurie specializuojasi šioje srityje, kiti specialistai, kurie galėtų nesiimti šitų bylų, o dirbti kitai, daugiau pinigų turinčiai pusei, bet sutinku labai daug žmonių, kurie nori padėti: atstovauti, konsultuoti, padėti taip kaip gali. Yra labai daug geranoriškų žmonių ir jie yra atsvara.

Išjungus diktofoną Angelė dar pasakoja kelių išnaudotų mergaičių istorijas, visai jaunų, tokių, kurias norisi vadinti vaikais. Ne visų tų istorijų pabaiga laiminga todėl, kad visuomenėj gausu nesupratimo, pykčio ir klaidingų nuostatų. „Kartais aukai taip ilgai tenka įrodinėti, kad yra auka, jog galiausiai ji pati patiki, kad yra pati kalta dėl savo situacijos“ – sako Angelė. Ir aš labai aiškiai suprantu, ką ji turi galvoje sakydama, kad viskas, kas susiję su prekyba žmonėmis yra labai sunku. Nuostabu, kad esama žmonių, kurie nuoširdžiai ir tvirtai tą sunkų darbą dirba.


Kalbėjosi Dalia Babravičė

Rask mus Facebook'e