Linas Kukuraitis: penkiolikos sutikau būsimą žmoną ir atradau socialinį darbą

Paskelbta: 2016-04-01 10:18.

linas

Linas Kukuraitis – pirmasis pasaulietis, vadovaujantis Vilniaus arkivyskupijos „Caritui“ ir tai sėkmingai darantis jau vienuoliktus metus. Socialiniam darbui vyras prijautė nuo paauglystės, todėl atvirauja slapčia kiek džiūgaujantis, kad nepavyko įstoti į tėvų kiek labiau siūlytą mediciną. Lemtingais L.Kukuraitis vadina 15–16-us savo gyvenimo metus, būtent tada vyras suprato, kad nori sukti socialine kryptimi, negana to – tuomet sutiko ir savo būsimą žmoną.

Pasirinkimas nustebino visus

Ankstyvoje paauglystėje L.Kukuraitis iš pradžių buvo itin įnikęs į sportą – buriavimą. Pasiekimai, kaip pats pasakoja, buvo visai neblogi, taikytasi net į tarptautinį lygmenį.

„Tačiau būdamas 15-os mamos pastūmėtas ir dėl kai kurių atsitiktinumų atsidūriau J.Matulaičio parapijos jaunimo grupėje. Tai turbūt būtų galima vadinti biografiniu lūžiu, nuo tada pradėjau suprasti, kad mane labai traukia socialinė kryptis – pagalba kitiems“, – atviravo pašnekovas.

„Būdami ten tikrai labai smagiai ir prasmingai leisdavome laiką. Tos pirmosios patirtys davė tikrai labai daug. Viena iš jų – draugo mintis į socialinį gyvenimą įtraukti vaikus, plaunančius gatvėje mašinas. Jie buvo lyg tokie atskirti nuo visuomenės gyvenimo, taigi – po truputį pradėjome juos kviesti prisijungti.

Galiausiai tiesiog pasikalbėti, praleisti kartu kelias valandas. Tai, manau, buvo pirmosios socialinio darbo užuomazgos. Jau kur kas vėliau pradėjome galvoti ir patys prisidėjome prie centrų, padedančių atstumtiems žmonės išgyventi ir grįžti į visuomenę“, – pasakojo L.Kukuraitis.

Atėjus studijų pasirinkimo laikui, L.Kukuraitis jautė tėvo spustelėjimą rinktis mediciną – mat tuo metu labai trūko akių gydytojų. Vyras nusprendė labai nesipriešinti, tačiau buvo nusimatęs ir planą B – antruoju numeriu rinkosi socialinį darbą. Nors tai nujausti buvo galima, dėl to kiek nustebo šeima, o dar labiau licėjaus, kuriame Linas mokėsi, bendraklasiai. „Buvau toks vienintelis“, – šypsojosi pašnekovas.

„Chemija man iš tiesų sekėsi labai gerai, dalyvaudavau net olimpiadose, taigi tikimybė tapti mediku buvo didelė. Tačiau būtent tada pakeitė stojimą tvarką – chemiją išbraukė ir į stojimus įtraukė mano ne taip mėgtą biologiją. Mokiausi aš jos labai stropiai pusmetį, tačiau egzamine gavau vienu balu mažiau, nei reikėjo įstoti. Taigi – įstojau ten, kur iš tiesų kvietė vidus, – socialinį darbą“, – juokaudamas, kad tai likimo pirštas, pasakojo L.Kukuraitis.

Juokas juokais, tačiau prijautimas socialiniam darbui ir parapijos jaunimo grupei į Lino gyvenimą atnešė ir daugiau. Būsimą žmoną dabartinis Vilniaus „Carito“ vadovas sutiko būtent ten.

Slėpinys

„Savo žmoną pažįstu daugiau nei pusę gyvenimo – 23 metus“, – nusijuokė 38 metus skaičiuojantis vyras. Nors su būsima žmona Linui visada buvo gera, gana ilgą laiką jis bandė sau atsakyti į klausimą – ar yra sukurtas šeimai.

„Aš iš tiesų esu labiau pasaulietiškas. Man nuolat rūpi, kaip ką nors nuveikti, kaip pakeisti vienus ar kitus dalykus į geresnę pusę, kaip padėti žmonėms. Būtent todėl galvojau – ar užteks manęs šeimai“, – kalbėjo jau keturis vaikus auginantis, o penktojo su žmona laukiantis vyras.

„Su kiekvienu vaiku suprantu, kad esu vis labiau šeimos žmogus, – nusijuokė vyras. – Vaikai iš tiesų į gyvenimą atneša labai daug.“

L.Kukuraitis atviravo, kad galbūt norėtų skirti šeimai ir daugiau laiko, tačiau ne visada tai pavyksta, taigi žmonai yra labai dėkingas už supratimą. „Net nelabai galiu pasakyti, kad iš tiesų labai gerai ją pažįstu. Mano žmona man turbūt yra slėpinys, aišku, gerąja prasme. Visi žmonės keičiasi, svarbiausia nepamesti tarpusavio supratimo“, – mintimis dalijosi Linas.

Socialinio darbo kaina

Ne paslaptis, kad net norintys dirbti socialinį darbą žmonės kartais jo nesirenka dėl itin mažų atlyginimų – kokia padėtis „Carite“? „Na, turiu pasakyti, kad tai, deja, tiesa. Socialinis darbas, nors turėtų būti labai ekspertiškas, yra nuvertintas ir žmonėms, pasiryžtantiems skirti savo gyvenimą padėti kitiems, tenka aukotis savų šeimų sąskaita“, – kalbėjo L.Kukuraitis.

„Carito“ vadovas atviravo, kad iš dalies taip yra ir jo šeimoje – tėvas, būdamas verslininkas, reikalui esant, padeda. „Dėl to, kad galiu dirbti tokį darbą, esu dėkingas tėvui. Kitu atveju, turbūt tektų galvoti kažką kito, nes šeimai su keturiais vaikais to galėtų ir neužtekti“, – pasakojo vyras.

Socialinį darbą dirbančių žmonių atlyginimas Vilniaus „Carite“ apytiksliai kiek mažesnis už vidutinį šalies atlyginimą – 540 eurų į rankas.

„Išgyventi su tokiomis pajamomis nėra lengva, o dar vaikų turinčiam žmogui. Šeimose, iš kurių vienas dirba socialinį darbą, antras turi uždirbti daugiau arba reikia jau nemenkai pasispausti“, – kalbėjo L.Kukuraitis. Vis dėlto, tie žmonės, kurie pasirenka tokią kryptį, anot „Carito“ vadovo, retai garsiai skundžiasi, kad jiems blogai. Jie kiek kitaip žiūri į pasaulį.

Vieni kitiems svetimi

Tikėjimas L.Kukuraičio šeimoje – vienas svarbiausių dalykų. Į klausimą, ar įsivaizduoja, kad sūnus, galėtų eiti kitais keliais, palaikyti ateistinę filosofiją, „Carito“ vadovui atsakyti sunkiau.

„Na, aš tikiuosi, kad visada sugebėsiu būti liberaliu tėvu. Pirmiausia norisi, kad sūnūs rinktųsi autentiškai, o ne iš įpratimo ar tuo labiau – išorinio spaudimo. Nieko, suprantama, iš prievartos nebūtų, tačiau dabar tokią situaciją man įsivaizduoti tikrai nelengva“, – atviravo pašnekovas...

Jaunimas šiais laikais iš tiesų labai nutolęs nuo tikėjimo. Išgirsti galima įvairių argumentų – nuo paties netikėjimo Kristaus istorija iki Bažnyčios vidinių dalykų, sakykime, pedofilijos skandalų. Kokią kryptį, jūsų galva, Bažnyčia turėtų rinktis?

„Greičiausiai kelias yra tik vienas – atsiverti, kas ir vyksta popiežiumi tapus Pranciškui. Aš manau, kad ateities bažnyčia labiausiai turėtų būti orientuota į žmonių tarpusavio santykius, pagalbą tam, kuriam jos labai reikia, į tai, kad žmonės taip vieni nuo kitų nutolo“, – kalbėjo L.Kukuraitis.

Paklaustas, kokius tikslus kelia būtent sau, dirbdamas tokius darbus, L.Kukuraitis kiek pagalvoja. „Turbūt tai ir būtų tikslas – suartinti žmones. Paskatinti padėti tiems, kam tos pagalvos tikrai reikia. Į mus per dieną kreipiasi daugybę žmonių ir netiesa, kad visi tik prasigėrę ar žemiausio socialinio sluoksnio, nors nenoriu pasakyti, kad ir nuo pastarųjų reikia nusisukti. Turime išmokti būti supratingesni. Greičiausiai, išugdyti stipresnes bendruomenes, kad kuo mažiau žmonių liktų paribyje, ir yra mano tikslas“, – svarstė „Carito“ vadovas.

L.Kukuraitis sutiko, kad suprasti, kiek įgyvendino tikslo, o kiek dar liko – kone neįmanoma. Mat socialinis darbas ir tokie dalykai, kiek žmonės tapo gailestingesni, sunkiai pamatuojamas. „Tiesa, bet kai kurie dalykai iš tiesų verčia pasidžiaugti ir suprasti, kad bent jau žingsnį tai tikrai žengei.“

Vienu iš tokių „Carito“ vadovas įvardino „Betanijos“ valgyklą. „Tikslas buvo paprastas – vakarais pakviesti žmones, norinčius ir galinčius pagaminti vakarienę sunkiau gyvenantiems žmonėms. Iš pradžių tai sukosi kiek vangiau, tačiau dabar matome, kad tai tikrai labai sėkmingas projektas. Žmonės ten ateina ne tik pavalgyti, bet ir pabendrauti – išsipasakoti, išklausyti.

Lygiai taip pat tie, kurie ateina dalinti valgį – tai jau tampa bendravimo forma. Ir vienos, ir kitos pusės pradėjo rinktis vienos dėl kitų ir natūraliai“, – pasakojo L.Kukuraitis, pabrėždamas, kad svarbiausia būtent ir yra tas atsiradęs žmogiškas ryšys.


Ida mažutaitienė
Publikuota 15min.lt

Rask mus Facebook'e