Donatas Nagumanovas. Po programos buvę gatvės jaunuoliai ieškosi darbo

Paskelbta: 2016-05-03 14:00.

Donatas


Vienas iš jaunuolių programos metu susirado darbą, o du iš jų šiuo metu intensyviai ieško darbo, skaito skelbimus, skambina ir jaučiasi gebantys pradėti dirbti. Po programos padidėjo jų savivertė ir pasitikėjimas savimi. Tai, kad jie jau sugeba atsistoti ir viešai pakalbėti, rodo kokybinį asmenybės pokalbį, leidžia manyti, kad jaunuolis nuėjęs į darbo pokalbį nepasimes“, – programos „Laikas keistis, Europa“ pasiekimus pasakojo Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Amatų mokymo centro vadovas Donatas Nagumovas. 

Šis Centras pusmetį dirbo su gatvės jaunuoliais pagal specialią programą, kuri užsimezgė Šiaurės Airijoje. Šios šalies jaunimo darbuotojai jau turi apie dvidešimt metų darbo su probleminiais jaunuoliais patirties, ištobulino programą, jos praktines dalis. Toji išgryninta programa jiems pasiteisino ir airiai rado būdą, kaip ja pasidalinti su kitomis šalimis. Taip per Erasmus+ ji atkeliavo ir į Lietuvą. Toks pats pusmečio trukmės darbo modelis taikomas ir Vokietijoje bei Ispanijoje. Lietuvoje programą baigė septyni jaunuoliai, iš kurių keturi gyvena socialinės rizikos šeimose, o trys neturi tėvų. Centro darbuotojai toliau palaiko su jaunimu ryšį, o ar kartos programą, priklausys nuo geradarių.

Koncentruotas dėmesys jaunuoliui

„Ši programa skirta konkrečiai mažiau galimybių turintiems jaunuoliams (angliškai vadinamiems „disadvantaged youth“), – pasakojo programos vadovas Donatas Nagumanovas. – Tai jaunuoliai, turintys problemų su policija, svaigalų vartojimu, pasižymintys bendravimo ir darbinių įgūdžių stoka. Visos veiklos yra orientuotos į jaunuolį, jo mąstymo būdą, aplinką, elgesį.“

Donatas pasakojo, kad programos pradžioje vienas iš pirmųjų ir esminių elementų yra padėti pačiam jaunuoliui susivokti, kokiame etape jis šiuo metu yra. Dalyviai per pirmas šešias savaites turi sukurti savo portretą – kaip save įsivaizduoja ir kokioje stadijoje dabar yra. Taigi pusantro mėnesio jie atlieka savianalizę, apmąsto ir įsivertina savo dabartinę būklę. Kadangi programa orientuota į pokyčius, svarbu, kad jaunuolis įsivertintų pažangą pats, o tam reikia turėti atskaitos tašką. Jie tai daro per žaidimus, piešimą, karpinius. Po šešių savaičių kiekvienas programos dalyvis nupiešia kažkokį įvaizdį, kuris atvaizduoja jų dabartinę būseną.
Vėliau, po šešių savaičių, vyksta portretų pristatymo šventė. Programos sudarytojai yra pripažinę šią šventę kaip ypač svarbią programos dalį. „Jeigu jaunimui kažkas pavyksta, reikia tai paminėti, atšvęsti kartu su jais. Tada sukviečiame jiems artimus žmones, ar tai būtų tėvai, ar draugai – tuos, kuriuos jaunuoliai nori matyti. Šventės metu dalyviai papasakoja svečiams, ką nupiešė, nulipdė, atrado“, – pasakojo D. Nagumanovas. Jeigu jaunuolis neturi santykio su biologiniais, pakviečiamas kitas jam artimas žmogus. Viso proceso metu jaunuolis turi patirti padrąsinimą ne tik iš programos vadovų, bet ir iš savo aplinkos, iš jo autoritetų anapus Centro sienų.

Centrinis programos momentas buvo penkių dienų išvyka iš šio Centro ir įprastos aplinkos. Jos metu vyko intensyvūs mokymai, per kuriuos visas dėmesys buvo sukoncentruotas į kiekvieną dalyvį, jie mokėsi per patyrimus, daug laiko skyrė apmąstymui ir asmeniniam darbui su mentoriumi. Pasak Donato, kai nėra pašalinių dirgiklių – policijos, antstolių, rūpesčių – jaunuolis gali atsipalaidavęs kalbėti apie tai, kas jam svarbu.

AMC bernardinai

„Pirmadienį ryte visi susirinkome Amatų mokymo centre, o jaunuoliai atėjo nešini savomis kuprinėmis. Susėdome visi ratu ir turėjome parūpinę dvi dėžes plytų. Uždavėme jiems keturis klausimus, tokius kaip: ar kas nors yra tave nuskriaudęs? Ar esi ką nors įskaudinęs? Jeigu atsakymas teigiamas, jie turėjo į savo kuprinę įsidėti po plytą, – pasakojo Donatas. – Galiausiai vienam vaikinui net teko išsitraukti savo atsarginius batus ir įsidėti plytą. Paprašėme jų užsidėti kuprines ant pečių ir pasakyti, koks tai jausmas, kas juos slegia. Per patyrimą jie suprato, kokį „bagažą“ yra sukaupę iki šios dienos. Visi praeityje išgirsti ir pasakyti užgaulūs žodžiai, konfliktai, nuoskaudos yra tai, kas juos spaudžia ir slegia. Jie galėjo fiziškai pajusti tą spaudimą. Vėliau pasiūlėme šią naštą palikti mūsų patalpose ir davėme jiems naujutėles kuprines.“

Per mokymus vyko 15 km žygis pėsčiomis, šaudymas iš lanko, plaukimas baidarėmis, vakarienės Kavarske. Pasak Donato, viena iš ekstremalių patirčių buvo lapkričio mėnesį plaukti baidarėmis upe, kurios pakrantės jau buvo apledėjusios. „Kadangi mūsų buvo vienuolika, kažkam reikėjo plaukti vienam. Vienas vaikinas pasisiūlė plaukti savarankiškai. Tačiau jau ties pusiaukele jis mus prisivijęs pasakė: „Gerai jums dviese plaukti, o aš čia vienas vargstu.“ Tai, ką jis suplukęs nuplaukė vienas, dviese plaukiantiems kainavo daug mažiau pastangų. Šis patyrimas jam padėjo suvokti, kokia vertinga yra kito žmogaus pagalba. Iki tol vaikinas nenorėdavo priimti pagalbos, neigė, kad turi problemų ir tikino susitvarkysiąs pats. Po plaukimo jis pradėjo suvokti, kad plaukiant per gyvenimą antra pora rankų tikrai nepamaišys, ir patyrė, ką reiškia vienam plaukti per ekstremalų gyvenimą“, – pasakojo programos vadovas.

AMC bernardinai2


Grįžus po penkių dienų likusį programos laiką vykdavo vienas arba du užsiėmimai per savaitę. „Rengėme ir orientacines varžybas, ir komandines užduotis. Viena iš įspūdingesnių veiklų buvo vizijos kūrimas. Užkopėme į Gedimino kalną, nuo kurio matėsi nebenaudojami Sporto rūmai. Paklausėme jaunimo, ką turėdami daug pinigų norėtų įkurti toje vietoje? Juk vizija yra tai, ko dar nėra, bet ką gali pamatyti savo vaizduotėje ir ateityje realizuoti. Labiausiai įsiminė vieno jaunuolio pasiūlymas įkurti žaidimų kompleksą suaugusiems. Paklausus, ką jis turi omenyje, vaikinas pasakė, kad suaugusieji po darbų galėtų ten nueiti pažaisti drauge su vaikais, negalvodami apie jokius rūpesčius. Savo asmeniniame gyvenime jis neturėjo tokio tėvo, kuris galėtų jį pasiimti ir nueiti žaisti“, – aiškino Donatas. Užsiėmimai vykdavo su pertraukomis tam, kad jaunuoliai spėtų apmąstyti tai, ką patyrė, aptarti išgyvenimus tarpusavyje. Jeigu jie būtų vykę kasdien, jaunuoliai nebūtų turėję laiko suvokti, kas ir kodėl vyksta.

D. Nagumanovas pasakojo, kad pats idealiausias programos modelis yra tada, kai kiekvienas jaunuolis turi savo palydėtoją mentorių. Daugiausiai vienu metu programą gali eiti dešimt jaunuolių, o vienas suaugęs asmuo turi palydėti ne daugiau nei du jaunuolius.

amc bernardinai3

Finansuoja socialiai atsakingas verslas

Šiaurės Airijoje programą finansuoja vietinis verslas, savo pelno dalį skiriantis geriems darbams. Žmonės atpažįsta šią programą kaip gerąją darbo su gatvės jaunimu praktiką ir išperka vieno jaunuolio kelialapį į programą. Taip pat ir teisėsaugos institucijos išperka vieną ar dvi vietas programoje, o vėliau patys sprendžia, kuriems pas juos patekusiems jaunuoliams galėtų tikti ši programa.

„Tiems jaunuoliams reikia asmeninio dėmesio, sutelkto būtent į juos. Neužtenka vieno socialinio darbuotojo dvidešimčiai paauglių. Tai reikalauja daug lėšų ir daug specialistų, tačiau esu įsitikinęs, kad tai veiktų efektyviau. Institucijos galėtų atpažinti, kuriems jaunuoliams ši programa būtų ypač naudinga. Tai jaunuoliai, kurie yra įstrigę tam tikroje savo gyvenimo stadijoje. Manau, jog savivaldybė ir valstybė turėtų pamėginti atrasti tam lėšų. Labiau nei pašalpos maistui ar kvaišalams jaunimui reikia paskatinimo keistis, savarankiškai atsistoti ant kojų, pusę metų trunkančios intensyvios pagalbos. Visam tam reikia ryžto iš atsakingų valdžios institucijų.“, – sakė Amatų mokymo centro vadovas Donatas Nagumanovas. Pasak jo, jeigu koks nors verslininkas norėtų paremti programą ir išpirkti kelialapį vienam jaunuoliui, reikėtų skirti apie 200-300 Eur per mėnesį, į kuriuos įeina viskas nuo atlyginimų darbuotojams iki kelionių išlaidų ir kito inventoriaus įsigijimo.
Vyras pripažįsta dažnai išgirstantys klausimų ar priekaištų, kodėl šis jaunimas tiesiog neina dirbti. „Net mano giminaičiai išgirdę, su kuo dirbu, klausia, kodėl jie negali eiti dirbti. Tačiau įsigilinęs į jų visų istorijas suprantu, kad kažkada jų gyvenime įvyko lūžis ir jie užstrigo tame vystymosi tarpsnyje, iš kurio taip ir neišaugo. Dauguma jaunuolių net nesupranta, ką reiškia dirbti. Dalis jų yra užaugę globos namuose, kur viskas buvo padaroma už juos, ir jie neturi jokių darbinių įgūdžių. Didžiausias šios programos indėlis ir yra padėti susivokti, kas yra įvykę jų gyvenime, ir nuo ten atsispirti. Tikimės, kad šis postūmis padės jiems išsijudinti ir nueiti tinkama linkme“, – viliasi Donatas. Rezultatai viltingi – vienas programos dalyvis jau dirba, o kiti ieškosi darbo, ateina į Amatų centrą pasinaudoti telefonu, o darbuotojai pataria, ką reikėtų ir ko nereikėtų sakyti per darbo pokalbį. Nors programa jau baigėsi, Centro darbuotojai toliau palaiko ryšį su jaunimu, padeda jiems įsitvirtinti.
Be to, vienam jaunuoliui pavyko atkurti santykį su savo mama, kas irgi buvo vienas iš programos prioritetų. Ilgą laiką vaikinas matė savo mamą ne kaip jį palaikančią, bet kaip vadovaujančią ir nuolatos priekaištaujančią. Tačiau jo mama dalyvavo programos metu rengtose šventėse, džiaugdavosi sūnaus pasiekimais, ir tai padėjo iš naujo užmegzti tarpusavio ryšį.

„Kitas vaikinas gyvena su mama, turinčia skolų. Jis ėmė suprasti, kad išlaikyti aštuoniolikmetį jai yra per didelė našta, ir norėdamas palengvinti tą naštą turi įsidarbinti ir išsinuomoti būstą. Vadinasi, žmogus jau moka analizuoti savo aplinką ir inicijuoti kažkokius pokyčius. Taigi jie įgavo reflekcijos, įsivertinimo įgūdžių. Jie pradeda matyti, ką gali pakeisti ir padaryti dėl savęs bei savo aplinkos“, – džiaugėsi Donatas.
Nuo rugpjūčio Amatų mokymo centras pradės rinkti naują grupę, kuris dalyvaus įprastinėje darbinių įgūdžių programoje, tačiau lieka neaišku, ar atsiras būtinų lėšų norint pratęsti „Laikas keistis, Europa“ programą, kadangi Erasmus+ parama baigėsi, o šalia „Carito“ įsikūręs amatų centras neturi pakankamai išteklių padengti programos įgyvendinimo išlaidas.


Parengė Monika Midverytė OFS
 

Rask mus Facebook'e